Šiandien pasaulyje žinoma per 800 erkių rūšių.

Lietuvoje erkių galima rasti praktiškai visuose miškuose ir parkuose.
Infekcinių ligų, tokių kaip erkinis encefalitas ir Laimo liga, platintoja Lietuvoje yra Europinė miško erkė.
Erkės dažniausiai aptinkamos drėgnose, tamsiose, tankiose vietovėse: lapuočių ar mišriuose miškuose, miškingose vietovėse, miško pakraščiuose, laukymėse, paupiuose, pelkėtose vietovėse, kur daug brūzgynų ir krūmokšnių.
Aplinkos sąlygos, susijusios su klimato šiltėjimu paveikė erkių ir jų platinimų ligų išplitimą ir sergamumo didėjimą Lietuvoje ir Europoje. Didžiausios rizikos teritorija centrinėje ir rytinėje Europoje šiuo metu laikoma Baltijos ir Šiaurės šalys.

Erkės vystymosi etapai yra šie: kiaušinėlis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė.
Kiekvienoje vystymosi stadijoje erkėms būdinga vienkartinė mityba, kraują ji siurbia nuo poros dienų iki savaitės. Po to erkė gali peržiemoti ir vystytis į naują stadiją.
Pradinėje vystymosi stadijoje erkės savo aukomis pasirenka mažus gyvūnus: peles, ežius, juoduosius strazdus, voveres, lapes. Erkės lerva yra apie 0,2 mm dydžio ir plika akimi vos atpažįstama.
Nimfa yra belytė, maždaug dvigubai didesnė nei lerva. Ji turi aštuonias kojas, o jos kūnelis yra kietesnis nei lervos. Nimfos ypatingai dažnai įsisiurbia žmonėms. Būtent erkių nimfos yra pagrindinės Laimo ligos sukėlėjos. Jų įsisiurbimai dažnai lieka nepastebėti. Jos greičiau nei suaugusiosios erkės užkrečia Laimo liga.
Iš nimfos vystosi suaugusi erkė. Suaugusios erkės ilgis – 2–6 milimetrai. Nedidelis procentas suaugusių erkių žūsta žiemos metu, tačiau didžioji dalis išgyvena. Suaugusi erkė padeda nuo 500 iki 5000 kiaušinėlių, iš kurių išsirita lervos ir taip vėl kartojasi erkių vystymosi ciklas.
Kiekvienos stadijos vystymasis vidutinio klimato juostoje paprastai užtrunka apie metus. Visas vystymosi ciklas Lietuvoje trunka 3–4 metus. Erkių vystymosi trukmę nulemia temperatūra, drėgmė, tinkama augalija ir kitos aplinkos savybės.

Europinės miško erkės, gyvenančios Lietuvoje, akių neturi. Joms orientuotis erdvėje ir pajusti auką padeda specialus organas, esantis ant priekinės erkių kojų poros.
Savo aukas erkės atskiria iš kvapo bei skleidžiamos kūno šilumos.
Erkė tūno žolėje laukdama grobio. Aukai einant pro šalį ir pajudinus žolės stiebelį, erkė, pajutusi tai savo jutimo organais, užropoja ant grobio ir stipriai įsikimba į odą ar drabužius ant kojų esančiais kabliukais. Tai trunka vos akimirką. Ropodama žmogaus kūnu erkė ieško minkštos ir švelnios odos, kur gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis.
Kol kas konkrečiai neaišku, kodėl erkės įsisiurbia į vieną ar kitą žmogų bei gyvūną. Manoma, kad jas suvilioja kažkokios nežinomos medžiagos, esančios prakaite, kurių kvapas erkėms itin patrauklus.ERKĖS KŪNO SANDARA IR AKTYVUMAS SKIRTINGAIS METŲ LAIKAIS

Erkės kūną sudaro: pilvelis, straubliukas ir galūnės.
Kūnas yra kiaušinio, maišo formos ar pailgas.
Erkės turi keturias poras kojų, kurios baigiasi nageliais.
Pirmoji kojų pora yra labai svarbi, nes ant jos yra erkės jutimo organai.
Erkės turi ypač gerai išvystytą siurbimo aparatą.
Kvėpavimo organai yra už paskutinės kojų poros, o lyties organai – po pilvu.

Straubliuku erkė pradreskia aukos odą ir ieško duobutės audinyje, kur gausu kraujagyslių, kad čiulpimo organais galėtų lengvai siurbti. Prieš pradėdama siurbti kraują erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis, kuriose yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei „cementinį kamštį“ formuojančių medžiagų.
Tyrimais nustatyta, kad erkės įsisiurbimą pastebi tik 50 – 60 proc.žmonių.Erkinio encefalito virusų būna erkės seilių liaukose, žmogui jie yra perduodami tuo metu, kai tik erkė pažeidžia odą. Laikas, kiek erkė išbuvo įsisegusi, užsikrėtimui erkiniu encefalitu reikšmės neturi. Greitas įsisegusių erkių nurinkimas labai svarbus Laimo ligos profilaktikai, nes šios ligos sukėlėjai dauginasi erkių žarnyne ir dažniausiai perduodami žmogui tada, kai erkė išbuvo įsisegusi ilgiau nei 48 valandas.Erkių aktyvumasŽiemą
Atšalus orams ir sutrumpėjus dienai, užšalus dirvos sluoksniui arba esant sniego sluoksniui, erkės panyra į ramybės būseną, vadinamą žiemos diapauze. Joje išbūna iki pavasario, kol temperatūra sušyla iki 6-7°C. Lietuvoje šis periodas pastaruoju metu trumpėja. 2014-2015 m. erkių gamtoje neregistruota nuo gruodžio vidurio iki vasario pabaigos.
Pavasarį
Klimato šiltėjimo pokyčiai įtakoja sezoninę erkių aktyvumo trukmę. Pastaraisiais metais didžiausias jų aktyvumas pastebimas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį. Paskutinės aktyvios erkės gamtoje kai kuriose Lietuvos vietovėse registruojamos gruodžio viduryje, o pirmosios – kovo pradžioje. 2015 metais pastebėtas itin ankstyvas erkių suaktyvėjimas, jis pasireiškė vasario pabaigoje.
Pavasario metų laikui yra būdingas didžiausias erkių aktyvumas, kurį nulemia būtinybė pasimaitinti krauju ir tokiu būdu užsitikrinti gyvybinius procesus. Šiuo metų laiku visų vystymosi stadijų erkės yra alkanos po žiemos ramybės periodo – diapauzės.
Vasarą
Erkių aktyvumas vasaros mėnesiais priklauso nuo klimato sąlygų. Jei oro temperatūra nėra aukšta ir pakanka drėgmės, erkių vystymuisi ir jų aktyvumui tai – labai tinkamos sąlygos. Esant aukštai temperatūrai, sausrai, erkėms gresia gyvybiškai pavojingas kūno drėgmės praradimas. Tokiu metu jų aktyvumas sumažėja. Paprastai šilčiausias ir sausiausias mėnuo mūsų šalyje yra liepa, todėl šį mėnesį stebimas erkių aktyvumo sumažėjimas.
Rudenį
Priklausomai nuo oro sąlygų, antrasis erkių aktyvumo pikas pasireiškia rudenį. Priežastis – erkių biologinės savybės. Šiltojo sezono pradžioje pasimaitinusios erkės išsivysto į kitą brandumo stadiją ir būna alkanos. Joms reikalingas kraujas, kuris užtikrina erkių gyvybines funkcijas ir leidžia joms sėkmingai sulaukti žiemos. Epidemiologiniu požiūriu šis sezono tarpsnis yra nepalankus žmonėms, nes sutampa su jų aktyvia veikla, gamtoje, pvz., grybavimas, uogavimas, žoliavimas ir pan.

ERKIŲ UŽSIKRĖTIMO VIRUSU BŪDAI

ERKIŲ SUKELIAMOS LIGOSErkinis encefalitas

Erkinis encefalitas (sutrumpintai – EE) yra klasikinė gamtinė židininė infekcija, sukeliama erkinio encefalito virusų. Tai viena svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų, kuriai būdingi liekamieji reiškiniai, kartais sukeliantys neįgalumą. Virusas aptinkamas kai kurių žinduolių, ypač nedidelių graužikų, kraujyje ir žmogui perduodamas per erkes ir per nepasterizuotą ožkų ar karvių pieną.Europoje didžiausia rizika susirgti erkiniu encefalitu yra Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, rytinėje Švedijos pakrantėje, pietinėje Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.EE simptomai. Asmuo, užkrėstas EE virusu, praėjus dviems ar trims savaitėms po erkės įkandimo, gali pajusti panašius į gripo simptomus: galvos skausmą, nedidelį karščiavimą ir maudžiančius kūno skausmus. Šie simptomai trunka apie savaitę. Po to dauguma žmonių pasijunta geriau. Kas trečiam užkrėstajam asmeniui virusas gali išplisti, pasiekti smegenų dangalus ir smegenis. Tokiu atveju po 2–7 dienų vėl pakyla kūno temperatūra, atsiranda smegenų ir jų apvalkalų sudirginimo požymių: stiprus galvos skausmas, vėmimas, galvos svaigimas; gali būti pusiausvyros, sąmonės sutrikimų, paralyžius. Atsiradus tokiems požymiams reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.EE gydymas. Diagnozei patvirtinti atliekami kraujo bei nugaros smegenų skysčio tyrimai. Specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra. Šis susirgimas yra gydomas tik simptomiškai, antibiotikai neveiklūs. Sergantieji EE pacientai yra gydomi stacionare.

Žmonės, persirgę erkiniu encefalitu, įgyja imunitetą, išliekantį visą gyvenimą. Tik 30 proc. susirgusiųjų iš ligoninės išvyksta visiškai pasveikę. Kiti 30 proc. pasveiksta per 1–3 metus. Maždaug trečdaliui žmonių, persirgusių erkiniu encefalitu, visam gyvenimui išlieka šie psichoneurologiniai simptomai: galvos skausmas, miego, dėmesio sutrikimai, emocinis dirglumas, elgesio pokyčiai, parezės. 9 proc. susirgusiųjų tampa nedarbingi.

EE pasekmės. Suaugusiųjų mirštamumas nuo erkinio encefalito Europoje svyruoja nuo 0,5 iki 2 proc., ilgalaikių liekamųjų reiškinių, persirgus EE, turi 26–46 proc. persirgusių suaugusiųjų, Lietuvoje – 30 proc. pacientų.

Vidutinio sunkumo liekamieji reiškiniai – tai miego, atminties ir dėmesio sutrikimai, dirglumas, emocinis labilumas, dažni galvos skausmai.
Sunkūs liekamieji reiškiniai – tai paralyžiai ir parezės, raumenų atrofijos, traukuliai, psichikos sutrikimai, tremoras, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai.

Sergamumas erkiniu encefalitu pasaulyje ir Lietuvoje nuolat auga.

Žmogui virusą perduoti gali nimfa ar suaugusi erkė.

Didesnį pavojų susirgti EE turi rizikos grupių žmonės: miško ir laukų darbininkai, žemdirbiai, keliautojai, turistai, sportininkai (bėgikai, orientacininkai ir kt.), grybautojai, uogautojai.

Per pieną. EE užsikrėsti galima, vartojant termiškai neapdorotą pieną ar jo produktus. Virinant pieną EEV žūsta per 2 minutes, veikiant 70 ºC temperatūrai – per 5 minutes.

PROFILAKTIKA:

Vakcinacija
Veiksmingiausia EE profilaktikos priemonė – skiepai. 1982 m. Austrijoje, kurioje sergamumo EE rodiklis siekė 8,75/100 tūkst. gyventojų, pradėta visuotinė žmonių vakcinacija nuo EE. Šiuo metu, kai 80 – 90 proc. šalies gyventojų yra pasiskiepiję nuo šios ligos, susirgimų EE sumažėjo daugiau kaip 12 kartų. EE vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus.
Įprastinės skiepijimo schemos pirmosios dvi dozės įskiepijamos 1-3 mėn. intervalu; trečiosios ir sustiprinančiųjų dozių įskiepijimo intervalai gali būti skirtingi, priklausomai nuo vakcinos gamintojo, ir nurodomi vakcinos informaciniame lapelyje. Po pilnos vakcinacijos (3 dozių) apie 97 % skiepytų asmenų susidaro apsauginis antikūnių titras.
Pradėti skiepytis reikia žiemą, ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjęs erkių aktyvumas. Pagreitinta skiepijimų nuo EE schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam jau prasidėjus. Ši schema įvairių gamintojų vakcinoms gali būti skirtinga, ji nurodoma vakcinos informaciniame lapelyje.

Pagrindinė vakcinacija:
1 – skiepas; 2 – skiepas po 1-3 mėn.; 3 – skiepas po 5-12 mėn. nuo antro skiepo.
Rekomenduojama skiepyti vaikus nuo vienerių metų amžiaus.
Palaikomoji vakcinacija:
Po 3 metų nuo trečio skiepo; toliau, kas 5 metai (žmonėms iki 60 m. amžiaus; kas 3 m. virš 60 m. amžiaus).

Erkių gausą mažinančios priemonės

Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) rekomenduoja skiepytis žmonėms, vykstantiems į endemines erkinio encefalito šalis.
PSO duomenimis didelės rizikos endeminėmis zonomis vadinamos šalys, kuriose diagnozuoti EE ligos atvejai ≥ 5/ 100 tūkst. gyventojų, tuo tarpu Lietuvoje EE sergamumas 2013 metais buvo 16,9 / 100 tūkst. gyventojų.Boreliozė (Laimo liga)
Laimo liga (LL) – tai lėtinė ar recidyvuojančios eigos transmisinė gamtinė židininė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus bei sistemas.Kaip užsikrečiama?
Žmogaus užsikrėtimo LL principas panašus į erkinio encefalito. Siurbdama kraują, erkė į žaizdą suleidžia skysčius, kuriuose yra borelijų, LL sukėlėjų.
Įsisiurbusios nimfos ar suaugusios erkės gali užkrėsti žmogų.
Borelijų infekcijos šaltiniai – įvairūs gyvūnai, dažniausiai smulkūs žinduoliai, paukščiai.LL simptomai
Pirmajai ligos stadijai būdingi bendri infekcijos požymiai ir odos paraudimas, atsirandantis erkės įkandimo vietoje, dažniausiai praėjus 1-4 savaitėms po įsisiurbimo, nors kartais paraudimas gali išsivystyti ir anksčiau arba tik po 2 mėnesių.
Bėrimas yra didesnis nei 5 cm ir plečiasi. Paraudimas susiformuoja 80-90 % atvejų.
Daliai ligonių kartu su paraudimu pasireiškia ir neryškių bendro pobūdžio negalavimų: silpnumas, galvos, sąnarių ir raumenų skausmai, gali pakilti temperatūra.
Antroji ligos stadija – tai neurologinių ir kardialinių sutrikimų stadija, pasireiškianti praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po eritemos atsiradimo. Šios stadijos metu gali išsivystyti antrinių odos pažeidimo simptomų, tačiau dažniausi neurologinio pobūdžio sutrikimai: neuritas, kaklo, krūtinės ar juosmens-kryžmens srities radikuloneuritas, mononeuritai, encefalito ar meningito požymiai. Ligoniai skundžiasi nuovargiu, miego sutrikimu, atminties susilpnėjimu, svaigimu, skausmu ausyje ir kt. Anksčiausiai pažeidžiamas sąnarys, esantis šalia pirminio odos pažeidimo.
Trečiosios stadijos metu vystosi progresyvi audinių destrukcija: atrofinis lėtinis akrodermatitas, lėtinis radikulomielitas, encefalomielitas, gali pasireikšti lėtinis skausmo sindromas, raumenų silpnumas, ataksija, atminties susilpnėjimas, pažeidžiami kelių, pečių, alkūnių, net ir smulkūs sąnariai. Sąnarių patologija, sergant Laimo liga primena reumatoidinį artritą.
Lėtiniai odos pažeidimai dažniausiai prasideda distalinėse galūnių dalyse, oda suplonėja, pasidaro sausa.

Gydymas
Gydoma antibiotikais. Gydymo efektyvumas priklauso nuo ankstyvos ligos diagnostikos. Persirgus LL, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai.

Profilaktika
• Vakcinos nėra.

DAŽNIAUSIAI ĮKANDAMOS VIETOS

KAIP APSISAUGOTI NUO ERKIŲ?

SKIEPAI. Vienintelė patikima profilaktikos priemonė – skiepai nuo erkinio encefalito.
3 priežastys, kodėl apsimoka skiepytis:
1. Specifinio erkinio encefalito gydymo nėra, apsisaugoti nuo šios ligos ir jos pasekmių galima tik skiepijantis.
2. Nuo erkinio encefalito reikėtų pasiskiepyti visiems, nes Lietuva priklauso padidėjusio pavojaus susirgti erkiniu encefalitu zonai.
3. Šios ligos gydymas ir reabilitacija kainuoja dešimteriopai brangiau nei skiepai.

APRANGA.

KĄ DARYTĮ ĮKANDUS ERKEI?

PAPILDOMA INFORMACIJA APIE ERKES IR JŲ PLATINAMAS LIGAS:
http://www.erkes.lt/
http://www.ulac.lt/lt/erkes

Šaltinis – siauliurvsb.lt